Kaip elgtis su pinigais, didžioji vaikų dalis mokosi iš tėvų. Tyrimai rodo – jeigu tėvai neplanuoja biudžeto ar gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, tikėtina, kad jų atžalos darys tą patį. Vis dėlto, yra keli būdai, kaip ištrūkti iš šio užburto rato – tuo įsitikinęs ekonomikos mokytojas ir finansinio raštingumo entuziastas Justinas Brazaitis.
Pasak mokytojo, pradėti kalbėti apie pinigus ir jų vertę geriausia tada, kai vaikai teorines žinias gali išbandyti praktikoje.
„Kišenpinigiai tam yra ideali pradžia. Labai svarbu vaikams ne tik aiškinti, kas yra biudžetas, bet ir leisti jį susidaryti patiems. Lygiai taip pat svarbu nekontroliuoti kiekvieno jų žingsnio, bet leisti klysti, o vėliau aptarti, ką galima daryti kitaip“, – įsitikinęs „Šiaurės licėjaus“ mokytojas, lektorius J. Brazaitis.
Jis atkreipia dėmesį į mūsų kaimynus estus, kurių finansinio raštingumo rodikliai yra vieni aukščiausių Europoje, tačiau žinių pritaikymo lygis – prastas.
Kūrybiškumas – būtinas finansinei laisvei
Finansiniu raštingumu Justinas susidomėjo dar studijuodamas universitete. Jį įkvėpė regionuose sutikti gabūs jaunuoliai, kurie dėl finansinių šeimos sunkumų neturėjo galimybės siekti aukštojo mokslo. Ši patirtis paskatino jį ieškoti būdų, kaip nuo mažens edukuoti vaikus ir jaunimą finansiniais klausimais.
Vienas iš svarbiausių finansinio raštingumo aspektų, kurį pabrėžia J. Brazaitis, tai – kūrybiškumas.
„Siekiant finansinės laisvės svarbu turėti kuo daugiau įvairių pajamų šaltinių. Jei vaikas mokosi tik taupyti ar investuoti, bet nelavina kūrybinio mąstymo, greičiausiai ateityje jis turės tik vieną pajamų šaltinį. Kūrybiškas žmogus greičiau atras būdų, kaip uždirbti papildomai – gal rašys knygas, kurs muziką ar žaidimus“, – akcentuoja ekspertas.
Tokią filosofiją Justinas diegia savo pamokose ir būreliuose, kur jau pradinukai mokosi ne tik socialinių įgūdžių, komandinio darbo, bet ir kurti verslo idėjas, atlikti SWOT analizę (strateginio planavimo metodas, naudojamas organizaciją veikiantiems palankiems ir nepalankiems vidiniams ir išoriniams veiksniams nustatyti) ir planuoti biudžetą. Mokytojo teigimu, šie įgūdžiai stiprina vaikų pasitikėjimą savimi ir gebėjimą spręsti kasdienius finansinius klausimus.
„Viena aštuonmetė visai neseniai į pamoką atsinešė žinomo Lietuvoje verslininko autobiografiją. Jai labai įdomu, kaip jis pasiekė tai, ką turi dabar. Kaip mokytojui, man tai – svarbus ženklas, kad pavyko pažadinti smalsumą ir paskatinti domėtis finansų temomis net ir pasibaigus pamokoms“, – džiaugiasi J. Brazaitis.
Svarbu leisti praktikuotis
Mokytojo teigimu, vienas paprasčiausių būdų, kaip tėvai gali leisti vaikams mokytis elgtis su pinigais, – suteikti jiems atsakomybę už tam tikras išlaidas.
„Tarkime, skiriate 200 eurų mėnesiui: 100 eurų – pietums mokykloje, 80 eurų – būreliams ir dar 20 eurų pramogoms. Jei, pavyzdžiui, vaikas tą mėnesį pramogoms išleidžia daugiau, nei suplanuota, jis turi suprasti, kad kažko tą mėnesį teks atsisakyti – praleisti pietus arba nueiti į mėgstamą būrelį. Tai labai vertinga patirtis“, – įsitikinęs „Šiaurės licėjaus“ mokytojas.
Dar vienas būdas ugdyti vaikų įpročius – nuo mažens mokyti juos tvaraus apsipirkimo. Į maisto prekių parduotuvę keliauti kartu, prieš tai nusimačius biudžetą ir susidarius būtinų pirkinių sąrašą.
„Kai tėvai duoda pinigų, bet nekalba apie jų paskirtį, vaikai dažnai nežino, kaip su jais elgtis. Nuo pat pirmos klasės svarbu mokyti juos atskirti norus nuo poreikių ir padėti suprasti, kad ne viskam, ko užsinori, verta juos leisti“, – sako finansinio raštingumo ekspertas.
Kaip išeiti iš užburto rato?
Prieš kelerius metus J. Brazaitis atliko tyrimą, kuris parodė: daugiau nei 75 proc. vaikų pirmąsias žinias apie pinigus perima iš savo tėvų. Antroje vietoje pagal įtaką formuojant finansinį raštingumą – socialiniai tinklai ir žiniasklaida, o trečioje – mokykla.
J. Brazaičio teigimu, siekiant didinti visuomenės finansinį raštingumą, pokyčiai turi prasidėti nuo tėvų. Būtent tėvai pirmieji formuoja vaikų požiūrį į pinigus, o jų elgsena tampa pavyzdžiu. Be to, finansiniam raštingumui itin svarbi aplinka – jei žmogų supa finansiškai atsakingi žmonės, jis natūraliai linkęs perimti ir jų įpročius.
„Informacijos dabar daugiau nei bet kada – tereikia noro. Rekomenduočiau pradėti nuo nemokamų šaltinių. Nemokamos edukacinės informacijos labai daug kuria bankai. Net ir skaitant tik trumpus jų įrašus socialiniuose tinkluose, esminė informacija apie finansų valdymą vis tiek nusės pasąmonėje“, – pataria ekonomikos mokytojas.
Jo teigimu, būtina išnaudoti jaunimo pamėgtus kanalus, kad būtų galima pasiekti ir tuos vaikus, kurių tėvai patys neturi finansinio raštingumo įgūdžių. Didelį potencialą Justinas mato įtraukiančių vaizdo įrašų kūrime „TikTok“ platformoje – būtent ten moksleiviai šiandien praleidžia itin daug laiko.
Ar pasivysime Estiją?
J. Brazaitis jau ne vienus metus rengia moksleivius nacionaliniams ir tarptautiniams finansinio raštingumo konkursams. Šiemet jo vadovaujama komanda nuskynė pergalę Lietuvos bankų asociacijos organizuotoje Europos pinigų viktorinoje ir tapo šalies atstovais finaliniame etape Briuselyje. Į Belgijos sostinę suvažiavo net 30 stipriausių komandų iš visos Europos.
„Man smagu išbandyti jėgas kaip mokytojui ir suteikti galimybę mokiniams sužibėti. Briuselyje mūsų moksleiviai atsakė net į 18 iš 20 klausimų. Tai išties geras rezultatas“, – džiaugiasi „Šiaurės licėjaus“ mokytojas.
Kalbėdamas apie Lietuvos perspektyvas, jis neslepia optimizmo – mūsų šalis gali pasivyti ir net pranokti Estiją, kuri finansinio raštingumo srityje yra pažengusi kur kas toliau.
„Lietuvos „Junior Achievement“ finansinio raštingumo programos startavo gana panašiu metu kaip ir Estijoje. Skirtumas – tik dveji metai. Tačiau Estai yra geriau integravę finansinio raštingumo ir antreprenerystės mokymą į savo švietimo programas. Lietuvoje finansinio raštingumo temos yra integruojamos į atskirus mokomuosius dalykus ir dažniausiai nėra daug aptariamos remiantis realiais pavyzdžiais ar praktiniu pritaikymu investavime ir asmeninių finansų valdyme“, – sako ekspertas.
Vis dėlto, jo teigimu, Lietuvoje kasmet atsiranda vis daugiau iniciatyvų – nuo nemokamo edukacinio turinio iki specializuotų stovyklų ir laboratorijų. Tad pagreitis įgytas jau geras.
„Jei jį išlaikysime, po dešimties metų galime pasiekti aukštesnių rezultatų nei mūsų kaimynai“, – įsitikinęs pašnekovas.
Tačiau tam, pasak mokytojo, neužtenka vien mokyklų pastangų. Svarbus ir visuomenės požiūrio pokytis. Lietuviai vis dar gana konservatyvūs – dauguma labiau linkę pinigus kaupti arba investuoti į nekilnojamąjį turtą. Pasak J. Brazaičio, finansinio raštingumo žinių plėtra galėtų atverti žmonėms daugiau galimybių – leisti jų pinigams dirbti efektyviau, diversifikuoti investicijas ir priimti labiau pagrįstus finansinius sprendimus.
„Jei norime turėti finansiškai stiprią visuomenę, turime pradėti nuo supratimo, kas yra pinigai ir kaip su jais reikia elgtis. O tai prasideda nuo mokyklos, šeimos ir kiekvieno mūsų kasdienių pasirinkimų“, – pabrėžia J. Brazaitis.
