S. Kropas. Ar esame pasiruošę pasitikti dar vieną industrinę revoliuciją?

Komentaras žiniasklaidoje

  

Pasaulis išgyvena neišvengiamą lūžio momentą. Judame besikeičiančių įpročių kryptimi, vis naujesnėmis ir patrauklesnėmis formomis į kasdienybę veržiasi skaitmenizacija, aktyviai iškeliamos ekologiškumo, tvaraus vartojimo idėjos –  žengiame trečiosios (o kai kas ją vadina ir ketvirtąja) industrinės revoliucijos keliu. Tinkamas laikas įsivertinti, kur esame mes.

Pernelyg dažnai gręžiamės į praeitį
Kaip tik kitąmet švęsime Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Kaip visada, suskubta strateguoti, kviesti bendruomenes teikti siūlymus, kaip įsimintinai paminėti šią iškilmingą datą. Ir kol kas, panašu, dideliu entuziazmu pasigirti negalima, o ir tai, kas planuojama, orientuota į nostalgišką praeitį. Nenuginčijama, ji tikrai svarbi ir verta pagarbos, tačiau kodėl nepažvelgus į kasdienybę ne per galinio vaizdo veidrodėlį, bet drąsiau atsisukti į priekinį stiklą. Tai gali tapti tinkama proga skirti deramą dėmesį ateičiai, suburti bendruomenę inovatyvumu grįstam tikslui – sukurti skaitmeninės, išmaniosios industrinės revoliucijos vizijos vediną šalies ar atskirų jos regionų planą. Ir nepalikti jo popieriuose, bet iš tiesų realizuoti.

Turime puikiai išvystytą, netgi pavyzdinį, spartaus interneto tinklą, IT, transporto, logistikos sektorių potencialas – perspektyvus ir nestovintis vietoje. Pagal Globalų inovacijų indeksą (Global Innovation Index) mūsų šalis užima 36 vietą iš 128 – tai dar vienas rodiklių, jog potencialo netrūksta. Dabartinė jaunoji karta – nestokojanti sąmojo, užkrečiančio maksimalizmo ir veržlumo. Gimsta vis daugiau idėjų, kurių autoriais tampa lietuviai, turintys tikslą parodyti, ką iš tiesų galime, o ne įsisavinti biudžeto ar ES pinigus, ilgai strateguoti ir galiausiai vis tiek trypčioti vietoje. Norėtųsi neprarasti to užsidegimo keistis. Geros iniciatyvos iš tiesų gali būti užkrečiamos.

Ir, kaip rodo kitų šalių patirtis, nebūtina pradėti pokyčius plačiu valstybės lygiu. Geru pavyzdžiu galėtų tapti išmaniųjų miestų koncepcijas sukūrę ir jas įgyvendinantys Roterdamo-Hagos miestai Nyderlanduose, Hauts-de-France Prancūzijoje ar Liuksemburgo ir kai kurie kiti regionai. Visi jie, vedini trečiosios industrinės revoliucijos (TIR) idėjų, kryptingai veikia ambicingo tikslo link – sukurti šiuolaikinėmis technologijomis ir galimybėmis grįstą infrastruktūrą, kuri transformuotų ekonomiką. Tikslui įgyvendinti sukurti specialūs veiksmų planai. Aktyvias diskusijas išmaniųjų miestų bei regionų kūrimo klausimu kelia ir Europos regionų komitetas.

Visos šios idėjos skatina naujų verslo modelių atsiradimą, skaitmeninius, į piliečių gerovę orientuotus sprendimus, kurie leidžia ženkliai (kai kurie ekspertai net sako „dramatiškai“) sumažinti kaštus gaminant ir paskirstant produktus, paslaugas, energiją.  

Trečioji industrinė revoliucija: kur esame mes?
Pirmoji buvo anglies ir garo revoliucija, antroji – naftos ir centralizuotų elektros tinklų. Tuo tarpu trečioji – energijos ir interneto konvergencija, apimanti daugybę pagrindinių sektorių, nuo žaliavų iki gamybos, paslaugų, statybos, transporto, informacinių technologijų, ir visuomenę. Kaip pastebi ekspertai, jau seniai aišku, kad likus prie antrosios industrinės revoliucijos infrastruktūros (mes kol kas vis dar esame čia), prarandamas konkurencingumas.

TIR šalininkai kelia idėjas apie atsinaujinančios energijos vartojimą, ekologiškų pastatų plėtrą, duomenų saugojimo technologijas, energijos internetą, išmanaus transporto vystymą. Įsivaizduojama, kaip šimtai milijonų žmonių gamina žaliąją energiją savo namuose, biuruose bei gamyklose ir dalinasi ja su kitais energijos interneto tinkle. Visai taip, kaip mes dabar kuriame ir dalinamės informacija internete. Galbūt žalioji energija vis dar gali būti vertinama skeptiškai, nes reikalauja didesnių kaštų, bet ilgalaikėje perspektyvoje, kaip vardija ekspertai, ji tampa patraukli ir konkurencinga, nes nukreipta į gyvenimo sąlygų gerinimą, o infrastruktūra, kuri kuriama jos pagrindu, skatina pažangą, tarpusavio dalijimąsi, naikina tarpininko tarp „gamintojo“ ir „vartotojo“ vaidmenį.

Kuriamos vizijos, kad išmanioji TIR infrastruktūra, daiktų internetas, sujungs visus ir viską į vientisą tinklą. Žmonės, mašinos, gamtiniai ištekliai, gamybos, logistikos tinklai, vartojimo įpročiai ir bene visi kiti aspektai ekonominiame ir socialiniame gyvenime bus sujungti jutikliais ir programine įranga prie TIR platformos. „Didieji duomenys“, savo ruožtu, bus analizuojami, transformuojami į algoritmus ir programuojami į automatizuotas sistemas, didinančias produktyvumą ir mažinančias gamybos ir prekių bei paslaugų pristatymo sąnaudas iki beveik nulio.

Skaičiuojama, kad TIR jau skatina kurtis tūkstančius įmonių ir milijonus darbo vietų, keisti galios supratimą – nuo vertikalios (hierarchinės) prie horizontalios, kuri keičia verslo, visuomenės valdymą, švietimą, dalyvavimą pilietiniame gyvenime. Kai kurios didžiosios IT kompanijos jau intensyviai kuria daiktų interneto infrastruktūrą, kuri apjungtų rajonus, miestus, regionus, žemynus ir pasaulio ekonomiką – pramonės stebėtojai tai vadina pasauliniu „neuroniniu tinklu“.

Galbūt iš pažiūros visos šios idėjos gali atrodyti utopinės, bet jau yra aiškūs planai, kaip tą įgyvendinti. Minėti užsienio regionai, kryptingai judantys TIR pokyčių link, sugebėjo suvienyti viešojo sektoriaus, verslo organizacijas, akademikus, piliečių bendruomenes – jie bendromis pastangomis įgyvendina išmaniųjų miestų planus, ieško tinkamų partnerių, finansavimo šaltinių.

Tomis pačiomis mintimis seka ir tokios šalys kaip Vokietija, Kinija, diskusijos šiais klausimais rengiamos kai kuriuose kituose regionuose, valstijose. Štai Vokietija nusprendė palaipsniui apskritai atsisakyti branduolinės energijos ir iki 2050 m. 80 proc. sau reikalingos elektros energijos pasigaminti iš atsinaujinančių šaltinių. Kinija, kažkada buvusi bene didžiausia „teršėja“, irgi eina tuo pačiu keliu. Verslas ir visuomenė suprato, kad ilgalaikėje perspektyvoje tokiu būdu jie tampa konkurencingesni ir gali siekti apčiuopiamų ekonominių rezultatų, o ne neefektyvaus energijos naudojimo su šalutinėmis pasekmėmis.

Daugelyje šių valstybių ir regionų pokyčių iniciatyvos imasi būtent verslo, piliečių bendruomenės, tuo tarpu politikų vaidmuo ir indėlis į tokių idėjų skatinimą – retas atvejis.

Miestų sinergija – pradėkim nuo Vilniaus ir Kauno?
Kol kas panašu, kad mūsų šalyje trūksta bendro jungiančio požiūrio. Ir būtent verslas galėtų inicijuoti pokyčius.

Tinkamas startas galėtų būti sparčiai besiplečiančių Vilniaus ir Kauno potencialų sujungimas. Šių didžiųjų miestų realus bendradarbiavimas galėtų pademonstruoti lyderystę ir tapti varomąja jėga. Sostinėje ir toliau kuriamos naujos lietuviškos bei užsienio įmonės, čia sutelktas valstybės administravimo centras, gausa universitetų ir kolegijų. Kaunas neretai įvardijamas kaip smulkiųjų ir vidutinių įmonių ašis, čia išvystyta logistikos infrastruktūra, veikia aukšto lygio universitetai, vystoma stipri pramonė. Kiekvienas regionas turi savo stipriųjų pusių, kurias sujungus galima išrutulioti naujausių technologijų galimybėmis grįstą planą. Žinoma, jungtis su kitais regionais (pavyzdžiui, Klaipėda ar kt.) skatintų stipresnę pridėtinę vertę.

Kartu su tuo kurtųsi dar daugiau naujų darbo vietų, skatinamos investicijos ir verslumas. Šiame kontekste atsiranda daugiau galimybių plėstis pastarojo meto fenomenui – dalijimosi ekonomikos bangai, kuri jau dabar keičia rinkos taisykles ir atveda milijonus potencialių rinkos žaidėjų bei investuotojų.

Tuo tarpu dabar keliamos liūdesio gaida lydimos diskusijos, kokia ateitis laukia valstybės, kai nebeliks ES lėšų. Emigracija, senstanti visuomenė – lygiai taip pat nerimo keliantys iššūkiai. Tai gal iš tiesų laikas koordinuotiems sprendimams – susijungti suinteresuotoms verslo, mokslo, valstybinių, nevyriausybinių ir kitų organizacijų grupėms, piliečiams – pamatyti pokyčiuose realią prasmę ir bendradarbiaujant nukreipti galimybes jiems įgyvendinti. Reikia suteikti šansą iniciatyviems ir ambicingiems žmonėms.

Toks užsidegimas galėtų tapti nauja Sąjūdžio laikus primenančia istorija, padedančia užtikrinti efektyvų ekonominį augimą.