Ekonomikos finansavimo „alternatyvų“ rezultatų dar teks palaukti

Komentaras žiniasklaidoje

  

Pastaraisiais metais drąsiai į rinką žengę nauji finansų rinkos dalyviai neretai akimirksniu buvo krikštijami skambiais pavadinimais – „alternatyva bankams“, „senbuvių išstūmėjais“, „revoliucionieriais“ ir panašiais apibūdinimais. Tačiau dabar jau darosi aišku, kad tokia nuostata nesutampa su tvaraus ekonomikos finansavimo realybe ir kuria nerealius lūkesčius patiems rinkos dalyviams.

Po praūžusios finansų krizės Europos Sąjungoje atsirado naujų reguliavimo ir priežiūros institucijų, kurios rinkos dalyvius užvertė papildomais reguliaciniais aktais bei ėmėsi jų vykdymo kontrolės. Kartu su šia banga, baiminantis, kad situacija nepasikartotų, bet kartu būtų rastas balansas tarp ekonomikos finansavimo būtinybės bei sugriežtinto bankų veiklos reguliavimo, Europos Komisija pradėjo ieškoti ir skatinti „alternatyvias“ priemones bankiniam kreditavimui.

Ir nuo tada suveikė iš Briuselio atėjęs bandos mąstymo fenomenas. Taip jį kadaise pavadino buvęs EK komisaras, atsakingas už finansų sektorių, J. Hill, apibūdindamas įprotį kartoti ir gąsdinti tomis pačiomis nuostatomis, tokiu būdu tarsi stengiantis pateisinti perreguliavimo politiką. Bet su laiku pasidarė aišku, kad „alternatyvų“ iškėlimas – tik bandymas ieškoti teigiamų lūkesčių, kurių rezultatas, panašu, ne toks, kokio tikėtasi.

Finansavimo spektro plėtros poreikis
Atsirandančios naujos priemonės ne pakeičia bankų teikiamas paslaugas, o jas papildo. Rizikos kapitalo fondai, sutelktinis finansavimas, tarpusavio skolinimo platformos ir kitos atitinkamos paslaugos neturi būti priešpriešinamos bankininkystei.  Atvirkščiai, bankai yra suinteresuoti, kad šios papildomos ekonomikos finansavimo formos augtų.

Kredito įstaigos – dažniausiai skolos finansavimo šaltinis, tuo tarpu rizikos kapitalo fondai, sutelktinis finansavimas, kapitalo rinkos priemonės gali aprūpinti turtu. Kitas pavyzdys: tarpusavio skolinimo platformų kreditavimas tinka tiems, kurie turi laisvų lėšų ir nebijo rizikuoti, o jei žmogus ima pinigus verslui ir sugeba mokėti gana dideles palūkanas, vadinasi, jo veikla stabili ir ateityje jis užtikrintai galės kreiptis į bankus dėl paskolos.

Kitaip tariant, bankai gali pasiūlyti tuos finansavimo produktus, kurių negali kiti rinkos žaidėjai, o pastarieji pasiūlo kitas paslaugas, kurias bankai dėl veiklos specifikos ar galimos rizikos veiksnių riboja.

Tad erdvės rinkoje yra visiems. Žinoma, staigiai pakeisti per ilgus metus nusistovėjusią struktūrą bei įpročius – nerealu. Be to, kredito įstaigos sparčiai modernėja ir kaskart stiprina savo veiklą, bet galimybės senbuviams bei naujokams bendradarbiauti, tarpusavio pasitikėjimas gali nulemti didesnę abipusę sėkmę ir užtikrinti ekonomikos finansavimo plėtrą.

Bankai – finansų sektoriaus šerdis
Kad ir kaip kai kurie skeptikai spėlioja, kiek dar gyvuos Europos bankai, vis dėlto pastarieji – pagrindinė finansinio tarpininkavimo grandis.

Visų pirma, būtent per bankus vykdoma pinigų politika, euro zonos valstybių pinigai patenka į šalių ūkį, vyksta atsiskaitymai ECB pinigais. Transformuodami dydžius, terminus ir riziką, bankai efektyviai paskirsto finansinius išteklius, orientuotus į ekonomikos augimą, viešojo sektoriaus, klientų bei verslo poreikius.

Bankų veikloje negali būti jokių kompromisų užtikrinant duomenų ir operacijų saugumą, finansinį stabilumą, skaidrumą – į tai nenutrūkstamai investuojama. Kitu atveju, negalima būtų kalbėti apie pasitikėjimą.

Maža to, bankų ilgametė patirtis leidžia auginti jau turimą ekspertinį, analitinį potencialą, kuris, natūralu, sunkiai įgyvendinamas vos įžengusiems į rinką dalyviams.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) dar kartą patvirtina Europos bankų reikšmę, išskirdamas, jog pastarieji „ateityje ir toliau atliks labai svarbų vaidmenį visuomenėje, ypač finansuojant ekonomiką. Jie reikšmingi  kaip kapitalo rinkose veikiantys tarpininkai, o bankų paskolos liks pagrindinis namų ūkių ir įmonių finansavimo šaltinis Europoje. Tuo nereikia abejoti. Europos mažos ir vidutinės įmonės banko kreditus vis dar laiko pagrindiniu finansavimo šaltiniu“. Tiesa, užtikrintai augančia finansavimo forma jau tapo ir lizingas. Pas mus jis dažnu atveju įkomponuojamas į bankų veiklą, bet tai nekeičia jo specifikos patrauklumo.

Pažvelgus į mūsų šalies finansų rinkos struktūrą, reikšmingų pokyčių kol kas nematyti. Nauji ekonomikos finansavimo dalyviai savo dydžiais struktūroje dar vis neatsispindi. Tad panašu, kad neretai girdimas informacinis triukšmas pastarųjų atžvilgu neadekvatus realiam jų įnašui į ekonomikos finansavimą.

Paslaugų fragmentavimas – painiava klientams
Europoje, kaip ir Lietuvoje, vyraujantys komerciniai universalūs bankai, veikdami „vieno langelio“ principu, siūlo platų operacijų spektrą: investicines, taupymo, skolinimo, konsultavimo ir kt. paslaugas. Nuolatinis bankų atskirų paslaugų fragmentavimas ir „alternatyvų“ joms ieškojimas tik įveda painiavos ir bereikalingos rizikos patiems klientams, ypač esant žemam finansinio raštingumo lygiui.

Žinoma, veikimo sąlygos tokias pačias paslaugas teikiantiems dalyviams turi būti vienodos. Išlygos, kai kalbama apie atsakomybę, vartotojų duomenų apsaugą, pinigų plovimo ir sukčiavimo prevenciją bei veikimo etiką, netoleruotinos (taip pat ir taikomam smėlio dėžės (sandbox) režimui). Anonimiškumas, neskaidrumas nesuderinami su saugumu ir patikimumu, todėl „pažink savo klientą“ principas turi galioti visiems finansų rinkos dalyviams.

Bet kokia prielaida kokiam nors incidentui susidaryti menkina pasitikėjimą visu sektoriumi (kalbant tiek apie santykius su klientais, tieks su kitų šalių bankais korespondentais). Tam tikrų neatsakingų dalyvių būvimas rinkoje kenkia šalies reputacijai ir didina skolinimosi kainą visiems dalyviams. Dar vis išviešinami kadaise neskaidriai veikusių finansų įstaigų atvejai iki šiol verčia nuryti karčią piliulę, bet kartu tai labai aiškus signalas esamiems ir būsimiems dalyviams, siekiantiems sėkmingai veikti rinkoje.

Būtų naivu sakyti, kad bankai galėtų konkuruoti nebūdami patrauklūs savo klientams. Tik vadovaujantis klientų poreikiais galima stiprinti savo vaidmenį ir reputaciją. Subalansuotas finansų sektorius bei tvarus ekonomikos augimas kuriamas tuomet, kai dalyviai veikia patikimai ir neieško išlygų, neprisidedančių prie solidžią ir efektyvią teisinę bei reguliacinę aplinką turinčios šalies įvaizdžio.