S. Kropas. Kurkime kredito įstaigą, o ne zadanijų vykdymo agentūrą

Komentaras žiniasklaidoje

  

Socialdemokrato B. Bradausko propaguojama populistiškai skambanti idėja steigti valstybinį banką, panašu, gali būti įgyvendinama. Tiesa, tokia mintis ekspertų jau buvo įvertinta skeptiškai, bet dabartinių politikų galvose ji bręsta iš naujo: partijų, kurios patenka į naujojo Seimo sudėtį, programose – planai dėl valstybinio banko steigimo.

Valstiečių ir žaliųjų sąjunga pasisako už „Lietuvos pašto“ pagrindu steigiamą regionų plėtros banką, „Tvarka ir teisingumas“ žada naują kredito įstaigą – valstybės valdomą arba mišraus kapitalo tautos banką „Vytis“. Pastarosios idėjos neatrodo iki galo įvertintos: pašto pagrindu veikiantis bankas skamba kaip nesuderinamas darinys – jam atsirasti nėra nei patirties, nei resursų, o ketinimas kurti valstybinį banką asocijuojasi su išties nesėkminga buvusių bankų patirtimi. Tuo tarpu  Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai į programą įtraukė užmojį steigti Lietuvos strateginių investicijų fondą. Ši mintis dar turi būti giliau ir detaliau išdiskutuota.

Karti patirtis neturi būti pamirštama
Mažai kam yra žinoma, kad šiuo metu jau yra veikianti panašaus pobūdžio įstaiga – Viešųjų investicijų plėtros agentūra (VIPA), kurios  statusas bei veikimo principai kelia nemažai neaiškumų. Dabar agentūra funkcionuoja nei kaip kredito įstaiga, nei kaip investicinių lėšų skirstytoja. Todėl jos veiklą ir vaidmenį būtina skaidrinti bei aiškiau apibrėžti. Akivaizdu, kad ši institucija galėtų užpildyti spragą ir stiprinti regionų infrastruktūros finansavimą, siekiant pritraukti užsienio investuotojus, ir kurti bei plėsti finansines rinkos priemones, stiprinant finansinio sverto vaidmenį bei privataus verslo ir viešojo sektoriaus kreditavimą.

Keista, kad siekiant sukurti neapibrėžto statuso agentūrą, bandoma bristi į tą pačią upę: juk jau yra karti valstybės garantijų „skirstymo“ patirtis, kai užsienio kreditus gavusių įmonių apie ¾ įsipareigojimų turėjo vykdyti valstybė, valstybinių komercinių bankų resursų išdalijimas ir iššvaistymas, pastarojo meto neefektyvus ES lėšų panaudojimas.

Investuoti, o ne paimti
Viena svarbių norimos kurti įstaigos funkcijų – išplėsti naudojimosi Europos strateginių investicijų fondo (EFSI) lėšomis galimybes.

Egzistuoja klaidinanti legenda, kad taip vadinamus Junckerio pinigus lengva ir būtina „paimti“. Vis dėlto negalima pamiršti, jog EFSI finansavimas teikiamas laikantis prielaidos, kad jis turi būti grąžintas. Dabar gi panašu, kad, kaip toje reklamoje, pinigai būtų dalinami principu – „pirmas kreditas – nemokamai“. Tai vėliau gali sukelti problemų visam valstybės finansiniam tvarumui.

Nebūtina steigti valstybinio banko tam, kad būtų praplėstos ES lėšų naudojimo galimybės. Viešojo sektoriaus įstaigos neturėtų užsiimti finansavimu modernizavimo ar panašių projektų, kuriuos, sudarius reikiamas prielaidas, puikiai galėtų kredituoti veikiančios finansų sektoriaus įstaigos.

Juk turime visą reikalingą infrastruktūrą – šiuo metu rinkoje veikiančios institucijos turi įdirbį, pakankamai lėšų ir kapitalo finansuoti įvairius plėtros projektus. Kredito įstaigos, turėdamos patirtį įvertinti riziką, kartu užtikrintų ir tinkamą valstybės garantijų realizavimą. Tokiu būdu būtų pasiekta finansų įstaigų ir viešojo sektoriaus ekspertizės sinergija.

Svarbiausia, kad valstybė, panaudodama ES lėšas, numatytų garantijų politiką, padengimo nemokumo atveju, apsaugos nuo rizikos priemones, refinansavimo galimybes.

Skolinti, o ne dalinti
Teikiant kreditą turi būti aišku, kaip jis bus grąžinamas, o įstaiga turi atitikti Bazelio ir kitus neatsiejamus kredito įstaigų valdymui keliamus reikalavimus. Tuo tikslu privalo veikti ir tikros, o ne „butaforinės“ valstybės garantijos. Jos turėtų būti pamatuotos ir atsispindėti vertinant makroekonominę politiką. Nesena būsto paskolų draudimo garantijų fondo patirtis atskleidė, kokių problemų gali kilti dėl neapibrėžto reglamentavimo.

Regionų vystymą geriausia būtų finansuoti centralizuotu būdu, o ne skirstant lėšas atskiroms savivaldybėms. Sėkmingą regionų projektų įgyvendinimą gali riboti ir savivaldybių skolinimo limitai. Galbūt galima būtų apsvarstyti siūlymą, kad kredito įstaigos turėtų galimybę atsiperkančius projektus su valstybės garantijomis kredituoti per savivaldybių įmones, netaikant skolinimosi limitų.