S. Kropas. Būtiniausių bankų ir kredito unijų paslaugų krepšelis: reguliavimas turi būti pamatuotas

Nors politikų noras įpareigoti visas kredito įstaigas pagrindines bankines paslaugas gyventojams teikti už fiksuotą mokestį skamba iš pirmo žvilgsnio patraukliai, visgi nesuvokiama, kodėl visiškai neatsižvelgiama į tai, kad toks „lubų nustatymas“ bus nepakeliamas kai kurioms, ypač mažesnėms kredito įstaigoms, o užsienio investuotojams šalies mažmeninės bankininkystės sektorius taps tiesiog neįdomus.

Įstatymo projekto sumanytojai remiasi ES direktyva, kuri siekia užtikrinti, kad socialiai pažeidžiami ir neturintys sąskaitos asmenys turėtų priėjimą prie pagrindinių bankinių paslaugų už pagrįstą kainą. Tačiau Lietuvoje šiuo metu siūloma reguliavimo apimtis nepagrįstai viršija Mokėjimo paslaugų direktyvos nuostatas ir numato dvigubą reguliavimą: socialiai remtiniems pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą siūloma teikti su nuolaida, o visiems kitiems siūlomas administraciniu būdu nustatytas krepšelis už fiksuotą kainą.

Tikslus galima pasiekti ir be neigiamo šalutinio poveikio

Laikomės tvirtos nuomonės, kad nustatant su mokėjimo sąskaita susijusių būtiniausių bankų ir kredito unijų paslaugų krepšelį, vienintelė alternatyva – kai institucijos konkuruoja ir egzistuoja teikdamos paslaugas bei nustatydamos įkainius, kurie nebūtų mažesni už atitinkamų paslaugų savikainą. Kitu atveju, sumažės Lietuvoje veikiančių bankų galimybės konkuruoti su kitų Europos Sąjungos valstybių mokėjimų įstaigomis, ypač su artimiausiais kaimynais, kurie, tikėtina, perkels Direktyvos nuostatas į savo nacionalinę teisę be pakeitimų ir papildomų apribojimų.

Mokėjimo paslaugų sektoriuje natūralių monopolijų nėra ir negali būti. Konkurencija tarp mokėjimo paslaugų teikėjų ypač arši ir ateityje dėl mokėjimo paslaugų rinkos liberalizavimo tik didės. Šiuo metu galiojantis banko sąskaitos, kaip viešosios sutarties, reguliavimas užtikrina galimybę vartotojui nediskriminacinėmis sąlygomis atidaryti sąskaitą bet kurioje kredito įstaigoje ir atlikti mokėjimo operacijas. Valstybinis kainų reguliavimas mokėjimo paslaugų sektoriuje, tikėtina, atneš daugiau žalos, nei naudos – iškreips konkurenciją tiek nacionaliniu, tiek Bendrijos lygiu (dėl skirtingo Direktyvos perkėlimo skirtingose valstybėse) bei sumažins paskatas mokėjimo paslaugų teikėjams.

Taip pat reikia pabrėžti, jog paslaugų kainų reguliavimas turės įtakos ir paslaugų kokybei ‒ reguliavimas neskatins investicijų ir naujų bankininkystės sprendimų vystymo.

Todėl dar kartą kviečiame reguliuotojus ir politikos formuotojus atsakingai įvertinti rinkos dalyvių bei ekspertų pasiūlymus ir priimti sprendimus, kurie būtų atsakingai pamatuoti ir nemažintų paslaugų prieinamumo.