Bankų paslaugų įkainių reguliavimo siūlymai palieka neatsakytų klausimų

Komentaras žiniasklaidoje

  

Pasiūlymai dėl Mokėjimų direktyvos įgyvendinimo Lietuvoje netilo ilgą laiką ir kėlė išties daug klausimų. Į daugelį jų buvo atsakyta intensyvių  diskusijų ir derinimų su valstybės institucijomis procese, tačiau pagrindinis klausimas taip ir liko neišspręstas: kodėl reikia įvesti administracinį paslaugų kainų reguliavimą, kuris prieštarauja rinkos ekonomikos logikai? Ir visgi tuo viskas nesibaigia – beveik įstatymo priėmimo finišo tiesiojoje atsirado papildymas, keliantis nemažiau klaustukų.

LBA ir verslo organizacijos buvo aiškiai išsakiusios nepritarimą ir nuostabą sprendimui administraciniu būdu nustatyti paslaugų kainą. Tokia praktika, beje, buvo siūloma ir kituose sektoriuose, tačiau apsispręsta realizuoti būtent bankų sektoriuje. Galiausiai visgi įvedus nuostatą, kad pagrindinių banko paslaugų krepšelio kaina bus nustatoma ne „iš lubų“, o remiantis reguliuotojų įvertintais principais, be to, svarstymuose gavus patikinimą, kad po tam tikro laikotarpio bus įvertinta, kaip toks reguliavimas veikia, ir matant akivaizdų politinį norą imtis reguliavimo, reikėjo ruoštis nuostatų įgyvendinimui. Tačiau svarstymų Seimo komitetuose metu staiga atlikti pakeitimai, kuriais apsispręsta netaikyti paslaugų krepšelio reguliavimo reikalavimų elektroninių pinigų įstaigoms, teikiančioms lygiai tokias pat paslaugas kaip bankai bei kredito unijos.

LBA siūlymas tokius reikšmingus pakeitimus atlikti tiktai turint įvairių sričių specialistų ir kompetentingų institucijų išvadas bei vertinimus, deja, nebuvo išgirstas. Lietuvos verslo konfederacija taip pat pakartotinai atkreipė dėmesį į šį nesusipratimą. Keletas Seimo narių išgirdo, registravo pakeitimus, bet, ko gero, dėl pastarojo meto įtemptos darbotvarkės, klausimo svarstymo metu komitete visgi nebuvo įsigilinta iki galo ir pakeitimai nepriimti.

Klausimai, į kuriuos vis dar neatsakyta

Pirmiausia, konkurencijos ribojimai. Nustatant vienodą kainą visoms sektoriaus įstaigoms atsiranda iškraipymai tarp kredito įstaigų, diskriminuojant mažesnes. Siūlymas atsiklausti oficialios Konkurencijos tarybos nuomonės tuo klausimu, deja, ir vėl nebuvo išgirstas. Tebuvo pasitenkinta miglotu už tą sritį neatsakingos institucijos komentaru, kad tai nėra aktualu.

Be to, suteikiant privilegijuotas sąlygas tam tikriems rinkos dalyviams, teikiantiems paslaugas toje pačioje rinkoje, kyla natūralus klausimas dėl tokio sprendimo pagrįstumo antikorupciniu požiūriu.

Kitas svarbus aspektas – paslaugų gavėjų ir vartotojų nuomonės taip pat nebuvo atsiklausta. Dėl skaidrumo ir palyginamumo stokos vartotojai iki galo nesupranta skirtingų įstaigų paslaugų teikimo principų. Kodėl kredito įstaigos verčiamos iki 550 eurų išgryninimo paslaugas teikti nemokamai, kai tuo tarpu daugiausia operacijų grynaisiais pinigais atliekančių įstaigų grynuosius gali apmokestinti remiantis verslo logika?

Ko gero, ne veltui įstaigų, pajutusių veikimo laisvę, skaičius pastaraisiais metais sparčiai kyla. Štai, per pastaruosius keletą metų elektroninių pinigų įstaigų skaičius patrigubėjo, o mokėjimo įstaigų jau fiksuojama 40, kai dar prieš penkerius metus buvo dvigubai mažiau.

Visgi visiems mokėjimų rinkos dalyviams atsakomybės, taip pat duomenų ir vartotojų apsaugos, pinigų plovimo ir sukčiavimo prevencijos bei elementarios veikimo etikos lygmuo turi būti vienodi. Tuo tarpu skirtingų principų taikymas visiškai nepateisinamas efektyvios rinkos funkcionavimo požiūriu ir tik menkina pasitikėjimą.

Priėmus įstatymą, reguliuojantį bankų paslaugas, ateityje tie klausimai niekur neišnyks, o bus tik dar labiau aktualūs. Todėl prieš priimant sprendimus vertėtų juos atsakyti tiek sau (sprendimų priėmėjams), tiek rinkos dalyviams.