Visuomenės kvailinimas vis dar madingas?

Yra toks senas, bet labai geras posakis: „Kaip kvailas, taip biednas, kaip biednas, taip kvailas". Dar ir dabar atsimenu, kaip man jį vaikystėje kartojo tėvai ir jau tada supratau, kad norėdamas aplenkti biednumą arba, tiksliau sakant, kurti savo paties gerovę, privalau turėti atitinkamų žinių bei įgūdžių. Na, o visas tolesnis ir dabartinis gyvenimas tik negailestingai įrodinėja, kad visa tai nenuginčijama tiesa. Tuo tarpu viešojoje erdvėje neretai net mėgaujamasi  labai reikalingų mūsų gerovei žinių ir įgūdžių stoka vietoj to, kad būtų imtasi ryžtingų priemonių padėti žmonėms neklaidžioti rinkos ekonomikos džiunglėse.

Mūsų garbūs politikai nuolat skelbiasi apie tai, kad gyventojų gerovė - jų veiklos prioritetas. Bravo! Taip ir turi būti. Turime jiems gerą žinią ir patarimą, kuris galėtų prisidėti prie tokio tikslo įgyvendinimo.

Pats buvau nustebęs, kai visai neseniai, besiruošdamas Europos pinigų savaitės minėjimui, gavau Europos tyrimų institucijų išvadas, kad asmens gerovė bene penkiasdešimt (!) procentų priklauso nuo finansinių žinių bei įgūdžių turėjimo. šią priklausomybę ateityje numatoma tyrinėti detaliau, tačiau jau yra akivaizdu, kad neturint žinių vargiai galima kurti asmens visavertį gyvenimą, stiprinti valstybę bei jos gerovę. Kur tokių žinių įgyti? šeimoje? Galbūt, tik, deja, tėvų, kurie savo vaikams galėtų perteikti tinkamų finansinių žinių ir padėtų formuoti atitinkamus įgūdžius, yra ne taip jau ir daug. Todėl valdžios užduotis - ieškoti būdų, kaip tą spragą užpildyti.

Pasakoti apie finansinės drausmės svarbą ar kasdienių išlaidų valdymą galima pavadinti kone tabu, o ir apskritai kalbėti apie pinigus mūsų visuomenėje tarsi blogo tono ženklas. Net Lietuvos intelektualai ir šou verslo „žvaigždės" neretai viešumoje papostringauja, kaip jos neva „nedraugauja" su skaičiais ir finansus patiki valdyti savo vadybininkams. Kiekvienam savo, kaip sakant, bet tokiu „madingu" požiūriu neatrodo, kad būtų pagrindo didžiuotis.

 

Turtingesnis finansinių žinių bagažas - aukštesnė asmens ir valstybės gerovė

Pasaulio finansų krizė kaip niekad anksčiau atskleidė žemą gyventojų supratimo lygį apie finansines paslaugas ir produktus daugelyje šalių. šią informaciją žmonės paprastai buvo, o ir tebėra linkę priimti kaip pernelyg sudėtingą. Žinoma, žmogus - toks jau sutvėrimas, kuris geriausiai mokosi per patirtį (ar net tiksliau - per neigiamą patirtį), tačiau bazinių žinių bei įgūdžių turėjimas visgi yra neatsiejamas, kad susidūrus su tam tikra situacija, ją suprasti bei įvertinti būtų lengviau ir tokiu būdu išvengti galimai nepalankių pasekmių, kurios, kai tik kalba pasisuka apie pinigus, priimamos itin skaudžiai.

Kad tas finansinis raštingumas neskambėtų kaip koks keiksmažodis, siūlau dar kartą priminti, ką gi jis reiškia. Paprastais žodžiais tariant, tai kombinacija žinių, supratimo, įgūdžių, požiūrio ir elgesio, reikalingų tam, kad būtų priimti tinkami finansiniai sprendimai ir pasiekta žmogaus finansinė gerovė. Dar kitaip, tai - finansinių sąvokų supratimas ir gebėjimas teisingai interpretuoti finansinius duomenis, kurių žmonės mokosi ir įsisavina viso savo gyvenimo kelyje. Jau yra aišku, kad finansinis raštingumas reikšmingas ne tik šalies klestėjimui, bet kiekvieno žmogaus gerovei. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO), kurios nare Lietuva planuoja tapti, tyrimai atskleidžia, kad suaugusieji, įgiję tinkamų finansinių žinių, turi geresnių galimybių būti įdarbinti ir bene tris kartus didesnę galimybę gauti didesnį nei vidutinį atlyginimą negu turintys labai mažai ar neturintys tokių žinių.

Menko finansinio raštingumo pasekmės veikia valstybės makroekonominę padėtį, skatina nelygybę turto paskirstyme, kadangi, kaip rodo tyrimai, finansiškai neraštingi gyventojai yra linkę mažiau taupyti, turėti blogesnes sąlygas ruošiant santaupas pensijai, neatsakingai ir neapskaičiuotai skolintis, kad tik čia ir dabar patenkintų trumpalaikius poreikius. Kur visa tai veda? Į priklausymą nuo nuolatinio per didelio skolinimosi, kuris taip paplitęs mūsų šalyje, negebėjimą priimti racionalių sprendimų, supratimo neturėjimą apie elementarius ekonominius procesus bei sąvokas. O kai žmogus nežino, nesigilina, negeba kritiškai įvertinti informacijos ir tinkamai pasirengti galimiems pajamų pokyčiams, labai lengva manipuliuoti jo sąmone ir tuomet jau sudėtinga kalbėti apie jo paties gerovę.

Tiesa, po krizės Europos institucijos ėmėsi veiksmų, atsakomybės ir rizikos vertinimo funkciją nuo vartotojų perkeldamos finansinėms institucijoms. Tai visiškai suprantama, nors abejotina, ar tai tikrai tinkamas kelias. Pavyzdžiui, priėmus kredito įstaigoms taikomus atsakingo skolinimo nuostatus, jų klientai dabar kur kas labiau apsaugoti nuo įvairios galimos rizikos, tačiau kiti vartotojai ir toliau gali skolintis neatsakingai iš kitų rinkos dalyvių. To pasekmių visuomenei turbūt nereikia kartoti - neapgalvotas skolinimasis ir situacijos neįvertinimas vis dar skausmingai klesti.

 

Dabartinės kartos finansinis raštingumas menkesnis nei praeityje

Kiekvieną sekundę sukuriami neįsivaizduojami kiekiai informacijos, tad, aišku, būčiau apkaltintas naivumu siūlydamas prie kasdienio srauto dar papildomai laisvalaikiu pasimokyti ekonominių dalykų, gilintis į juos, kad galima būtų priimti iš tiesų pamatuotus finansinius sprendimus. Tačiau net ir tai būtų nepakankamai efektyvu, jeigu elementarių bazinių žinių bei įgūdžių nesuteikta dar iki vidurinės mokyklos baigimo. Dabar gi ekonomikos pamokos yra privalomos tik vyresnėse klasėse, maža to, dėl nedidelio mokinių skaičiaus regionų mokyklose tokias pamokas dažnai veda istorijos ar matematikos mokytojai. Tad akivaizdu, kad žinių suteikiama nepakankamai ir jų patikimumas nėra užtikrintas.

Tuo tarpu praeityje, pasirodo, situacija buvo kiek kitokia. EBPO tyrimai rodo, kad ES šalyse finansinio raštingumo lygis yra žemesnis nei ankstesnių kartų. Panašu, kad analogiška situacija yra ir Lietuvoje. štai atsivertęs bene šimtmečio senumo, 1923-iųjų, Linkuvos gimnazijos mokytojo J. Gobio parengtą Visuomenės mokslo vadovėlį vidurinei mokyklai buvau maloniai nustebintas. Net trečdalis jo skirta „politinės ekonomijos mokslo pagrindams" - čia kalbama apie prekybą, kooperatyvus, pinigus, kreditus, jų teikimo sąlygas, bankus, jų reikšmingą vaidmenį Lietuvos ūkio augime, ekonomines teorijas, paaiškinamos svarbiausios sąvokos. Pateikiami realūs gyvenimiški pavyzdžiai, ko taip trūksta šiuolaikiniame moksle. Pasidomėjus mokytojo istorija, paaiškėja, kad 1944-aisiais jis buvo priverstas pasitraukti į Vakarus, o už geležinės uždangos liko ir jo darbai.

Deja, didesnė dalis Lietuvos gyventojų savo pažiūromis, atrodytų, dar ir dabar užsilikę socializmo laikotarpyje. Neseniai Lietuvos bankų asociacijos atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad tarp tų, kurie labiausiai pasitiki bankais, yra žmonės su aukštuoju išsilavinimu, o pasitikėjimas bankais tiesiogiai susijęs su asmenine patirtimi - kuo bendravimas su banku ar bankais intensyvesnis, tuo bankai vertinami geriau. Tai reiškia, kad gyventojai, kurie kur kas intensyviau naudojasi bankų paslaugomis, geriau supranta vertės kūrimo procesą. Tuo tarpu labiausiai nepasitiki bankais mažiausiai išsilavinę, žemiausias pajamas turintys ir nesinaudojantys bankų paslaugomis asmenys. Būtent tokių asmenų elgsena yra lengviausia manipuliuoti. Tuo, ko gero, vėl bus pasinaudota artimiausiu metu.

Rugsėjo 1-osios proga tradiciškai bus daug iškilmingų kalbų apie švietimo, mokslo ir žinių svarbą. Kita vertus, neverta abejoti, kad rudens politinio sezono kontekste vėl bus keliama ir kovos su grobuoniškais skandinaviškais bankais vėliava, bus garsiai šaukiama, kokios blogos yra finansų įstaigos, kokie perdėtai dideli jų įkainiai, kokia bloga skolinimo politika. Tokiu būdu ir vėl dalis visuomenės bus kvailinama keliant iš užmaršties senus ir nepasitvirtinusius  mitus bei kuriant naujus, taip eilinį kartą klaidinant žmones.

Tačiau praskleidžiant dūmų uždangas, visgi reikia pripažinti, kad pasaulyje nesurasime šalies, kuri būtų pasiekusi aukštą gerovę, neturėdama gerai išvystyto finansinio sektoriaus ar gero finansinio raštingumo lygio. Mūsų šalyje veikia universalūs bankai, kurie gali būti geri pagalbininkai formuojant finansinei gerovei ir stabilumui reikiamus įgūdžius. Bankai turi „savanaudišką" interesą, kad visuomenė būtų turtingesnė, o valstybė stipresnė ir klestinti, nes tuomet ir bankų paslaugos įgauna kitokią prasmę, geriau panaudojamas ekonomikos augimo finansavimo potencialas.

 

Būtina aiški finansų sektoriaus raidos strategija ir finansinio švietimo politika 

Pavienės institucijos ir bankai kuria programas, projektus, organizuoja renginius, tačiau tai greičiau yra pagalba, o pirminės, dar mokykloje suteiktos žinios turi tapti privalomos. Daugelis šalių jau suprato, kad spręsti finansinio neraštingumo problemas reikia čia ir dabar, EBPO taip pat didžiulį dėmesį skiria kuo ankstesniam finansinio raštingumo diegimui mokyklose. Tiesa, turėti atskirą programą mūsų mokyklose būtų sudėtinga dėl ir taip nemažo pamokų srauto, tačiau finansinių žinių integracija į kitas disciplinas turi būti įgyvendinta. O dar svarbiau, kad tos žinios būtų ne tik perteiktos, bet ir patikrintos.

Sveikintina Lietuvos banko iniciatyva EBPO testu patikrinti moksleivių finansines žinias. Jo rezultatus žinosime tik kiek daugiau nei po metų, bet nereikia būti orakulu, kad nuspėtum, jog kitų šalių, tarp jų ir kaimynių, kontekste neatrodysime  geriau. Dažnas mokyklą baigęs jaunuolis vis dar nemoka apskaičiuoti palūkanų, pasakyti, kas yra infliacija, ar apibūdinti kitus su elementariu finansiniu gyvenimu susijusius terminus. Kaip tada galime reikalauti, kad vėliau žmogus gebėtų priimti pamatuotus sprendimus, kaip tinkamai pasirinkti investavimo priemones, taupyti, gyventi pagal pajamas ar subalansuoti biudžetą? Taip ir nutinka, kad priimant reikšmingus finansinius sprendimus pasikliaujama tik draugų ar kaimynų nuomone, o to neturėtų būti išsivysčiusioje visuomenėje.

Tad mokslo ir žinių dienos proga labai norėtųsi tiems, nuo kurių tai priklauso, palinkėti galų gale įvertinti finansinio švietimo ir finansų sektoriaus raidos vystymo strategijos svarbą, ir ją pradėti rengti, o ne maudytis populistinio visuomenės kvailinimo aplinkoje.

Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Dr. S. Kropas