Neefektyvūs nemokumo klausimų sprendimai – rimta ekonomikos finansavimo ir tvaraus augimo kliūtis
Fizinių bei juridinių asmenų nemokumo probleminiai klausimai Lietuvoje tapo sunkiai sprendžiami. Nuo finansinės krizės pradžios fragmentiški bandymai „lopyti" restruktūrizavimo ir bankroto procesų teisinio reglamentavimo spragas, nors ir buvo naudingi, visgi, lyginant su kitomis šalimis, situacijos reikšmingai nepagerino.
Aiškios kreditorių teisės, operatyvus nemokumo problemų sprendimas, teisinės aplinkos prognozuojamumas ir stabilumas yra brandžios šalies atributas. Pasaulio banko duomenimis, pagal vieną iš „Doing business" indekso parametrų - nemokumo klausimų sprendimą (angl. „Resolving Insolvency") - Lietuva nuo praėjusių metų nukrito labiausiai iš visų indekso parametrų - iš 61 į 67 vietą. Pagal šį rodiklį mūsų šalį lenkia bene visos Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalys. „Sunku tikėtis, kad Lietuva galėtų tapti šio elitinio klubo nare reikšmingai nepagerinusi minėtų labai svarbių parametrų. Tai yra rimtas stabdis investicijoms bei ekonomikos finansavimui ir didelė kliūtis sudėtingesnių finansų rinkos priemonių atsiradimui bei kapitalo rinkos išvystymui", - pažymi Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas.
Trūksta kompleksinio problemų sprendimo požiūrio
Nemokumo klausimus sprendžiančias procedūras mūsų šalyje reglamentuoja atskiri įstatymai: Įmonių bankroto, Įmonių restruktūrizavimo ir Fizinių asmenų bankroto. Kiekvienas jų numato atskiras procedūras, pagal kurias finansinių sunkumų patiriantiems skolininkams gali būti iškelta bankroto byla ar suteiktas antras šansas restruktūrizuojant savo veiklą. Į šalį atslinkusios finansų krizės pradžioje kartu su Vilniaus universiteto mokslininkais siūlyta problemą spręsti sistemiškai, parengiant nemokumo koncepciją, o vėliau ją realizuojant įstatymų projektuose. Deja, darbo grupė nepasiekė pažangos ir pretenduoja tapti ilgiausiai veikiančia darbo grupe be reikšmingų rezultatų. ši darbo grupė jau veikia prie trečios Vyriausybės ir, ko gero, yra perspektyva, kad „solidus" palikimas šiame darbų fronte liks ir kitai Vyriausybei.
Per tą laikotarpį buvo keičiami atskiri bankroto įstatymo fragmentai, priimtas restruktūrizavimo įstatymas, kuris, beje, visiškai neatitinka rengėjų lūkesčių, bei parengtas ir priimtas fizinių asmenų bankroto įstatymas.
„Deja, visiems šiems elementams neretai trūksta tarpusavio suderinamumo. Dabar vis imamasi atskirų reformų - pavienių procedūrų „remontų", bet nežvelgiama į nemokumo aplinką sistemiškai. Tokiu būdu juridinių asmenų bankroto įstatymas vis dar išlieka „skylėtas", sudarantis piktnaudžiavimo galimybių proceso dalyviams. Po krizės priimtas restruktūrizavimo įstatymas tapo labiau bankroto vengimo ir proceso vilkinimo priemone nei verslo tęstinumo užtikrinimo įrankiu. Tuo tarpu dėl fizinių asmenų bankroto įstatymo pasigirsta gan radikalūs pakeitimų siūlymai", - sako LBA prezidentas Stasys Kropas.
Ilgos bankroto ir restruktūrizavimo procedūros finansinių sunkumų patiriančioms įmonėms
Anot asociacijos prezidento, ne viena šiuo metu galiojanti procedūra nepagrįstai sudaro prielaidas vilkinti įmonių restruktūrizavimo ar bankroto bylų iškėlimo bei nagrinėjimo procedūras. Remiantis Įmonių bankroto valdymo departamento duomenimis, įmonių bankrotų procedūra kartais gali trukti net iki ketverių metų - skaičiai nekeliantys optimizmo kreditoriams ir investuotojams. Iš viso restruktūrizavimo procesai pradėti 368 įmonėms, iš kurių tik 13 (iki š. m. kovo pabaigos) baigtos restruktūrizuoti.
Taip pat iki šiol trūksta aiškaus apibrėžto mechanizmo, kaip operatyviai iš restruktūrizavimo bylos pereiti į bankroto procedūrą ir atvirkščiai. Juk jeigu yra tikslas - užtikrinti greitą ir efektyvų įmonės bankroto ar restruktūrizavimo procesą, būtina supaprastinti ir suderinti su šiais klausimais susijusias procedūras, atsižvelgiant į skolininkų ir kreditorių interesus.
Radikalūs požiūrio pasikeitimai gali atnešti daugiau žalos nei naudos, kurią gautume iš tam tikrų patobulinimų
Fizinių asmenų bankroto taikymo praktika Lietuvoje dar tik formuojama. šiuo metu Fizinių asmenų bankroto įstatymas įtvirtina, kad teismas, nustatydamas, ar fizinis asmuo buvo sąžiningas, kaskart privalo įvertinti visas asmens nemokumą nulėmusias priežastis ir, remdamasis byloje surinktais įrodymais, nuspręsti, ar siekiantis bankroto bylos iškėlimo žmogus sąžiningas, ar bankroto procesu nėra bandoma piktnaudžiauti. Tokiai praktikai tik įsigyvenant, jau siūlomi pakeitimai, kurie, anot LBA prezidento, nepagrįstai apribotų šią svarbią teismo teisę ir iš esmės vienintelę realią galimybę kreditoriui gintis nuo nesąžiningų skolininkų. Kadangi norint užkirsti kelią bankroto instituto pagalba nesąžiningai atsikratyti skolų, būtų privaloma įrodyti, kad asmuo tapo nemokus dėl jo paties sąmoningų veiksmų - kas, kaip taisyklė, praktikoje būtų sunkiai įmanoma įrodyti.
Be to, toks Fizinių asmenų bankroto įstatymo pakeitimas prieštarauja ir pagrindinei įstatymo idėjai, kad tik sąžiningas skolininkas turi teisę atkurti mokumą. šiuo atveju siūloma, kad skolininkas laikomas sąžiningu net ir tuomet, kai vengia grąžinti skolas kreditoriams, pavyzdžiui, vengia susirasti geriau apmokamą darbą ar iš viso nedirba. Bankrotas neturėtų būti dirbtinai skatinamas, kad kuo daugiau asmenų juo naudotųsi. Valstybė turi siekti užtikrinti palankas sąlygas investicijoms ir verslui, o ne turėti palankiausią skolininkui bankroto institutą, nes tokia teisinė sistema mažina kreditorių motyvaciją skolinti ir sunkina sąlygas sąžiningiems skolininkams, kurių yra absoliuti dauguma. Be to, reikšmingi pakeitimai sudaro netikrumo dėl skolinimo ir investavimo sąlygų pastovumo. Teisės aktų stabilumas padeda tiek šių teisinių santykių dalyviams suprasti ir turėti aiškumą, kokiomis sąlygomis jie veiks, tiek teismams suformuoti praktiką bei išaiškinimus, kuriais toliau vadovaujasi skolininkai, kreditoriai ir kiti nemokumo teisinių santykių dalyviai.
Valdžios institucijų iniciatyvos imtis nemokumo klausimų sprendimo tobulinimo, žinoma, yra sveikintinos. Tačiau labiau sistemiškas požiūris būtų naudingas. Kaip skylėtame kelyje, atskirose vietose, kasmet dedant naujus lopus sunku tikėtis kokybiško kelio, taip ir fragmentiškai tobulinant atskirus nemokumo ir skolų restruktūrizavimo aspektus sunku tikėtis sukurti vientisą, aiškią bei stabilią nemokumo klausimų sprendimo sistemą. Konferencinio tipo diskusija, dalyvaujant atskirų sričių specialistams, akademinės srities atstovams bei suinteresuotoms institucijoms padėtų suvienodinti procedūrinius principus ir rasti reikalingus sprendimus.