Penkeri Europos Sąjungos metai: Lietuvos Europos politika. Europos pinigų sąjunga

Dr. Stasys Kropas

Lietuvos bankų asociacijos prezidentas

 

Įžanga

 

Daugumai euro zonos šalių piliečių Europos Sąjunga (ES) asocijuojasi su EURU. Lietuvos piliečiams ES asocijuojasi su piniginėmis išmokomis. Euras lietuviams - tai ir neišsipildę lūkesčiai, ir dideli visuomenės bei piliečių kaštai, kurie atsirado dėl didžiulio ekonomikos bei finansų krizės šoko ir padidėjusios dezintegracijos tendencijų. Be to, euras – Lietuvos politikos nesėkmė, todėl ši tema tampa būtina ir dar įdomesnė – svarbu išanalizuoti Lietuvos narystės EPS pirmąsias pamokas, kad aiškiau matytųsi Lietuvos narystės euro zonoje perspektyvos bei eurui įsivesti reikalingi veiksmai.

 

Akivaizdu, kad euras labai sustiprino euro zonos šalių makroekonominį stabilumą, paskatino prekybą, finansinę integraciją ir investicijų augimą ir turėjo teigiamą poveikį kitoms ES šalims. Europos pinigų sąjungos (EPS) makroekonominio stabilumo aplinka ir mažos palūkanų normos kartu su struktūrinių ir sanglaudos fondų pagalba sudarė sąlygas sparčiau mažinti atotrūkį tarp šalių. 

 

Galima suabejoti ar dabar, kai dėl krizės vyksta dezintegracija ir pajamų divergencija, tinkamas laikas kalbėti apie narystę euro zonoje. Pasaulio ekonomikos ir finansų krizė yra rimčiausias istorijoje euro tvarumo išbandymo testas, parodantis EPS silpnąsias ir pažeidžiamas vietas, išryškinantis padarytas klaidas ir nustatantis laiku neatliktų darbų kainą, kurią tenka mokėti. Krizė sudaro prielaidas ir suteikia progą vykdant radikalias struktūrines reformas greičiau pasinaudoti augimo galimybėmis jai pasibaigus.

 

1. Pamokos

 

Lietuva įstojusi į Europos Sąjunga kartu tapo ir EPS nare, nors ir su  laikina išlyga neįsivesti euro – šis faktas daugeliui buvo naujiena. Kaip dabar matome, daugeliui politikų ir valdymo institucijų vadovų ši būklė tapo nauja nesuprasta realybe. Nors ryžtas tapti euro zonos nare buvo aiškiai deklaruojamas, tačiau tiek ekonomikos reformų, tiek fiskalinės politikos vykdymo tempai labai sulėtėjo. O po to, kai Europos centrinis bankas Lietuvai leido prisijungti prie antrojo valiutų kurso  mechanizmo (VKMII), ar, kitaip sakant, atvėrė duris į taip vadinamą euro laukiamąjį, visiems susidarė įspūdis, jog Lietuva prie euro zonos prisijungs automatiškai.

 

Pernelyg optimistiški rinkos dalyvių lūkesčiai, tarp jų ir dėl realaus euro įvedimo, paskatino kapitalo įplaukas, viršijusias patikimą pusiausvyros lygį. Todėl ypač plėtėsi išorės disbalansas, smarkiai augo darbo jėgos sąnaudos. Pastarosios gerokai pralenkė darbo našumo augimą.

 

Tenka pripažinti, kad šalies vidaus politika nebuvo tinkama, ji nuolat neatitikdavo ES rekomendacijų. Ypač prie makroekonominio ir finansinio stabilumo palaikymo neprisidėjo fiskalinė politika. Neatsakingai ilgai užtruko skaidrios ir patikimos vidutinės trukmės biudžeto struktūros kūrimas (pvz., Fiskalinės atsakomybės įstatymo priėmimas).

 

Kartu tapo neiškus ir neapibrėžtas tarptautinių konsultacijų vaidmuo. Nors likome tarptautinio valiutos fondo (TVF) nariais (ir visuomet buvome drausmingi nariai), ES institucijos pradėjo ignoruoti TVF išvadas. Tačiau naujoji ES institucinė aplinka netapo tokia veiksminga ir reikšminga kaip buvusi TVF. 

 

Praradome ir labai svarbų signalizuojantį rinkoms vaidmenį. Euras netapo reformų katalizatoriumi, o krizės akivaizdoje tik padidino neapibrėžtumą, kuris leido smarkiai sustiprinti spekuliacijas Baltijos šalių perspektyvų atžvilgiu.

 

Verta prisiminti ir ES institucijų sklerozės fenomeną. Politikos formuotojai menkai suprato  Valiutų valdybos (VV) režimų specifiką, dauguma jų buvo nusistatę, kad plaukiojantys režimai -  neišvengiami. Prireikė labai didelių pastangų, tarp jų inicijuojant bei organizuojant tarptautines konferencijas, kad ES institucijos pripažintų galimybę prisijungti prie euro zonos nekeičiant VV rėžimo. Tačiau ES institucijose keičiantis svarbiems pareigūnams šis supratimas palaipsniui išblėso.

 

Konvergencijos pažangos ataskaitos vertinimo laikotarpiu Lietuva su tokiais Mastrichto kriterijų ekonominiais rodikliais būtų buvusi viena iš mažiausiai problemas kėlusių šalių. 

 

Realaus konvergencijos lygio ir nominalios konvergencijos tvarumo problema, kuri taip kruopščiai buvo vertinama Lietuvos pažangos ataskaitos svarstymo laikotarpiu, yra panaši į pamotės užduoti našlaitei Sigutei: žiemą pririnkti žemuogių.

 

Būtina atkreipti rimtą dėmesį į politinių sprendimų dėl dalyvavimo euro zonoje priėmimo asimetriją. Euro zonos plėtros klausimus svarsto šios zonos šalių atstovai už uždarų durų, o tarp jų sunku turėti advokatų.

Kaip atrasti raktus nuo euro zonos durų, jei nežinome kas yra durininkas?

Reikia ieškoti nuolatinio dialogo su atsakingais pareigūnais ir efektyviai derinti Lietuvos institucijų pareigūnų pozicijas, kad vėliau, kai bus sprendžiama ar Lietuvą priimti į euro zoną, mūsų politikai išvengtų blaškymosi tarp Frankfurto ir euro zonos šalių sostinių.

 

Galima konstatuoti, kad įstoję į ES patekome į neoptimalų pinigų režimą, kuriame rinkoms ir institucijoms smarkiai trūksta apibrėžtumo. Todėl valstybė bei jos subjektai patiria didelius ekonomikos ir gerovės praradimo kaštus.

 

Kreditinių įsipareigojimų neįvykdymo rizikos rodikliai (CDS) rodo, kad tarptautinėse rinkose vyksta nepagrįstos spekuliacijos Baltijos šalių atžvilgiu. Tai kelia akivaizdų pavojų, kad ES plėtros nauda gali labai sumažėti. Tai primena taip vadinamą Bendruomenių tragediją, kuri yra gerai žinoma viešųjų finansų teorijoje. Galimi jos sprendimo būdai: arba sukurti vientisą vienetą, t.y. suteikti daugiau galių toms ES institucijoms, kurios labiau atsakingos už ES kaip visumą, arba  susitarti su vyraujančios bandos šeimininku dėl tvarkingo ir disciplinuoto naudojimosi bendromis ganyklomis. Lietuvos politikos pastangos turėtų būti orientuotos abejomis kryptimis. 

 

Taigi, nors lūkesčių neišsipildimo priežastys pirmiausia yra vidinės, bet prie jų reikia priskirti ir europinių institucijų nesugebėjimą suprasti nei VV režimo, nei šalies ypatumų.

 

2.  Dėl Lietuvos perspektyvų euro zonoje.

 

Be abejonės Mastrichto kriterijų vykdymas yra nekvestionuojama sąlyga. Tenka pasidžiaugti, kad visose Baltijos valstybėse turime atsakingas vyriausybes, kurios yra tvirtai pasiryžusios laikytis fiskalinių drausmės taisyklių ir neviršyti biudžeto deficito.

 

Tačiau neturėtume užlipti ant to paties grėblio, t.y. turime neleisti, kad smulkus politikų neapsižiūrėjimas sukeltų abejones dėl kriterijų atitikimo.

 

Infliacija tokio ekonomikos nuosmukio laikotarpiu neturėtų būti ypatingai sudėtinga problema (Estijoje infliacija - jau beveik Mastrichto reikalavimų ribose). Pradėjus formuotis euro įvedimo lūkesčiams ilgalaikės palūkanų normos turėtų sparčiai grįžti į priimtinas ribas. Į jas grįžta ir išorės disbalansas. Galima tikėtis, kad nominalūs rodikliai tam tikru momentu bus įvykdyti. Be abejo, dėl žemo realios konvergencijos lygio išliktų tvarumo problema. Tačiau šaliai išgyvenus šią milžiniško mąsto ekonominę krizę ir jos sukeltą šoką, po fiskalinės politikos istorinio dydžio korekcijų, įrodžius ekonomikos lankstumą ir gebėjimą vykdyti reikalingas reformas net nemoralu būtų versti šalį toliau prisiimti papildomus kaštus. Tai būtų nenaudinga nei Baltijos šalims, nei euro zonai.

 

3. Kas turėtų būti atlikta kitaip?

 

EPS išlieka kertiniu integracijos akmeniu ir reikalingų reformų katalizatoriumi. Prisijungimo prie euro zonos perspektyva buvo ir turi išlikti viena iš svarbiausių varomųjų jėgų skatinanti kelti šalies gerovę ir artėti prie ES gyvenimo lygio. Vykstanti krizė akivaizdžiai parodė, kad euras – tai stabilumo užutėkis šėlstančiame pasaulio ekonomikos ir rinkų vandenyne.

 

Euro vizija turi tapti konsoliduojančia struktūrinių reformų ir makroekonominės politikos strategija. Neturime bijoti kalbėti apie euro įvedimo datą ir pagal ją įvertinti svarbiausius makroekonomikos sprendimus. Neapibrėžtumas ir perspektyvos neturėjimas kelia netikrumą tiek rinkose, tiek apsisprendžiant dėl įvairių vykdomų projektų.

 

Tarp šalies institucijų turi būti suderinta parengta užsienio politika ir jos institucinė aplinka.

Pamokos turi būti išmoktos, idant nekartotume klaidų. Kai kurias priemones jau dabar reikėtų vykdyti.

Pirmiausia, turėtume surasti "durininką", pas kurį yra raktai nuo euro zonos "rojaus". Tenka prisiminti, kad svarstant Lietuvos prašymą dėl konvergencijos pažangos įvertinimo beveik neturėjome euro zonoje nei vieno tvirto advokato.

 

Antra, siekiant platesnio politikos formuotojų supratimo reikėtų užsitikrinti bent jau artimiausių šalių verslo struktūrų paramą. Pvz., Suomijos užsienio reikalų ministrė prieš Suomijos prezidentavimo laikotarpį viešėdama Vilniuje pareiškė, kad Suomija dėl Baltijos šalių narystės euro zonoje laikysis neutralios pozicijos. Dabar Šiaurės šalių kolegos pripažįsta, kad tai buvo ne visai apgalvotas sprendimas.

 

Trečia, būtina turėti labai efektyvią šios politikos vykdymo ir derinimo bei informacijos keitimosi tarp visų institucijų struktūrą.

Pravartu būtų pagaliau susirinkti ir naujam euro įvedimo koordinavimo komitetui.

Taip pat, būtina neformaliai kalbėtis su visais ES institucijų atsakingais pareigūnais, juos informuoti ir aiškinti su Lietuvos įstojimu į euro zoną susijusius klausimus bei išsiaiškinti jų poziciją.

Galiausiai, svarbu intensyviau konsultuotis ir diskutuoti su ES institucijų pareigūnais politikos formavimo klausimais Lietuvai siekiant įvykdyti Mastrichto  kriterijus. Šis dialogas turėtų būti atviras ir nuoširdus. Vertėtų pagalvoti kaip atgaivinti neformalios Europos Komisijos ir Lietuvos specialistų grupės darbą.

Šalies bankų sektorius jau dabar galėtų pradėti rengtis euro įvedimui, nes ilgesnis pasirengimo laikotarpis bankiniam sektoriui – tik į naudą.

 

Eurą vertėtų gražinti į aktyvią politinę dienotvarkę. Vykdomoms reformoms euro tikimybė tarnautų kaip galingas katalizatorius ir variklis, o rinkoms tai būtų geras signalas grąžinant rizikos vertinimo procesus į konvergencijos rėmus.