Lietuvos bankininkystė: mitai ir tikrovė

Lietuvos bankų asociacija konstatuoja, kad blogėjant ekonominei šalies padėčiai reikia kuo greičiau imtis priemonių, skatinančių verslą ir ūkio atsigavimą, o ne siekiant užsidirbti politinių dividendų iškraipyti faktus ir kurti bei palaikyti mitus apie šalies bankų sektorių. Bet koks bankų veiklos mitologizavimas ir ekonominių procesų politizavimas apsunkina galimybes spręsti problemas.

   

Blogėjant ekonominei padėčiai visuomenėje sklando vis daugiau klaidingai aiškinančių bankų veiklą ir kaltinančių mitų. O juk šalies ūkiui itin svarbu yra turėti stabilų ir sėkmingai veikiantį bankų  sektorių. Todėl bankininkystės mitologizavimas ir politikavimas gali turėti žalingų padarinių visiems, juolab, kad skleidžiamus mitus bankų sektoriuje lengvai galima paneigti skaičiais.

   

„Bankininkystę galima sulyginti su medicina. Juk, jei liga neidentifikuojama, nėra aišku kokiais vaistais ją gydyti, ir lygiai taip pat neaišku, kokių priemonių imtis, kad verslas ar namų ūkiai galėtų geriau prisitaikyti prie vykstančių pasikeitimų, jei prieš tai teisingai neįvertinamas vienas ar kitas reiškinys. Todėl pirmiausia svarbu išsiaiškinti apie kokią krizę kalbame, mat Lietuvoje įvairių rūšių krizės - finansų rinkų ir bankų, valstybės finansų ir pinigų - dažnai sutapatinamos“, - sako Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas.

   

JAV finansų rinkose prasidėjusi krizė šiuo metu yra apėmusi Jungtinę Karalystę, Airiją, Islandiją, Austriją, Latviją ir  kitas. šalis. Lietuvos bankininkystei ši krizė beveik neturėjo poveikio.  Pinigų krizė dar neįvyko niekur, nors daug valstybių - Jungtinė Karalystė, Lenkija, Baltarusija, Rusija, Ukraina, Kazachstanas ir kt. - žymiai devalvavo savo nacionalines valiutas.

     

Mūsų vyriausybė pastaruoju metu aktyviai siekia išvengti viešųjų finansų krizės, kurios rizika labai padidėjo 2008 spalį tarptautinėse finansų rinkose pasikeitus požiūriui į kylančių šalių ekonomikų perspektyvas. Dėl to labai išaugo Lietuvos valstybės rizika ir pinigų kaina.

   

Tačiau didžiausias iššūkis dabar tampa visose pasaulio regionuose sinchroniškai vykstantis ekonomikos nuosmukis. Jis veikia Lietuvos verslo subjektus, o taip pat ir bankus per paskolų portfelio blogėjimą. Tokioje aplinkoje bankų veiklos mitologizavimas trukdo priimti efektyvius šalies ekonomikos raidą skatinančius sprendimus.

 

Mitai:

„Bankai didina VILIBOR-ą ir kelia paskolų kainą“:

Šiuo metų finansų rinkose įtampa didėja, mažėja tolerantiškumas rizikai ir palūkanos kyla. Ir visiškai neteisūs tie, kurie teigia, kad pinigų kaina didėja dėl to, kad to nori bankai.

Paskolų palūkanos susideda iš trijų sudedamųjų: šalies rizikos, bankų maržos ir kredito rizikos. Pasikeitus sąlygoms rinkose, labai smarkiai padidėjus rizikai, natūralu, kad keičiasi ir palūkanos. Apskritai mažiausiai augo bankų marža, kitos dvi palūkanų sudedamosios išaugo daugiau. 

Lietuva galėtų sumažinti paskolų palūkanas, sumažindama savo šalies riziką, t.y. priėmusi visas ūkiui gaivinti reikiamas priemones bei įstatymus ir stengdamasi nedidinti rizikos neapgalvotais veiksmais ar pasisakymais.

Taigi, bankai negali prisiimti kaltės dėl kreditų kainos, nes ją nulemia padidėjusi šalies rizika kuri formuojasi netgi ne Lietuvos, o tarptautinėse rinkose (diagrama).

„Bankai paskolas dalijo į kairę ir į dešinę“:

Ar tikrai dėl galimų sunkumų grąžinant būsto paskolas kalti vien tik bankai lengvai daliję paskolas? Ir ar tikrai bankams naudinga, kai jo klientams blogai?

 

Akivaizdu, kad paskolų išdavimo sąlygos skiriasi ekonomikos kilimo ir lėtėjimo laikotarpiais. Natūralu, kad ūkiui kylant tos sąlygos buvo liberalesnės. Tačiau  apskritai, pasak S. Kropo, kreditai buvo teikiami griežtai laikantis bankuose nustatytos tvarkos. Ir tai įrodo bankų būsto paskolų portfelis – jis yra geriausios kokybės. Juolab abejotina, kad galima kaltinti bankus, kad žmonės netenka darbo ar jų pajamos smarkiai sumažėja. Akivaizdu, jog ekonomikos būklė kelia daug problemų ne tik paskolų gavėjams bet ir bankams.  

 

„Bankai gauna naudos, kai jų klientams blogai“

Bankų pagrindinė veikla yra kreditavimas ir paprastai didžiausią dalį jų pelno sudaro pelnas iš palūkanų. Taigi, kliento nemokumas yra ne tik kliento, bet ir banko problema. O bet koks užstatas (nekilnojamasis turtas ar pan.) yra nelikvidžios lėšos ir nuostoliai. Didėjančios palūkanos taip pat yra banko problema, kadangi kiekvienam banko klientui sukelia sunkumų jas sumokėti, o tai gali didinti blogų paskolų portfelį, bankas priverstas didinti atidėjimus ir kt.

 

„Bankai plukdo lėšas į savo pagrindinius bankus, išsiveža pelną“:

Šį mitą lengviausia paneigti skaičiais: vien 2008 m. grynasis skolinimasis buvo apie 14 mlrd. Lt Lietuvos naudai, t.y. tiek Lietuvos bankai pasiskolino iš savo pagrindinių bankų ir šie pinigai atėjo į Lietuvą, o ne išėjo iš jos.

 

2008 m. III ketvirtį, kai bankuose žymiai sumažėjo indėlių (juos pasiėmė ir gyventojai ir verslas) šis sumažėjimas buvo perfinansuotas pagrindinių bankų paskolomis. Pastaraisiais metais didžioji dalis uždirbto pelno paliekama Lietuvos bankuose, taip stiprinant kapitalo bazę ir ruošiantis galimam ekonomikos ciklo nuosmukiui. Kai kurie didieji bankai iš viso nėra mokėję akcininkams dividendų (diagrama).

 

„Bankai neteikia kreditų“:

Akivaizdu, kas iki 2008 metų pabaigos tai buvo tikras mitas, nes paskolų portfelis solidžiai augo. Tačiau šiuo metu jau galima nuogąstauti, kad šis teiginys netaptų tikrove. Kaip žinia, bankininkystės teorija aiškina, kad augant ekonomikai didėja ir kredito paklausa, o sąlygos kreditui gauti lengvėja. Tačiau ekonomikos nuosmukio metu kredito pasiūla mažėja, sąlygos griežtėja. (Geras šio proceso įvertinimas pateikiamas 2008 m. pavasarinėje Pasaulio ekonomikos apžvalgoje:

(http://www.imf.org/external/pubs/ft/weo/2008/01/pdf/text.pdf).

„Mažėjančios kreditavimo apimtys yra vienas prioritetinių klausimų ir Europos Sąjungoje. Praėjusį savaitgalį Europos bankų federacijoje (EBF) aptarėme koks gali būti didelio kredito susitraukimo (angl. credit crunch) poveikis atskiroms ūkio šakoms ir valstybėms“, - sako S.Kropas.

Pasak S.Kropo, kredito susitraukimas yra nulemtas to, kad blogėjanti ekonominė aplinka neigiamai veikia įmonių rodiklius ir finansinius srautus. O bankai vertindami ūkio subjektų riziką naudoja pagal priežiūros institucijų rekomendacijas patvirtintus rizikos modelius, kurie vis dažniau atmeta įmonių prašymus.

Taigi, blogėjant ekonominei padėčiai vis daugiau įmonių nebeatitinka kredito suteikimo sąlygų, o JAV, Jungtinės karalystės ir kitų pasaulio šalių vyriausybės ir centrinių bankų vadovai spaudžia bankus kredituoti ūkį iš esmės reikalaudami, kad bankai vykdytų makroekonominę funkciją.

 

„Tačiau kas gali atsitikti, kai šalies fundamentalūs ir patikimi bankai suteiks paskolas rizikingoms įmonėms? Sparčiai didės blogų  paskolų portfelis, atidėjimai su iš to išplaukiančiomis visomis neigiamomis pasekmėmis“, - perspėja S.Kropas. - Bankai atlieka labai svarbias funkcijas šalyje, bet neturi būti verčiami kredituoti ignoruojant saugios bankininkystės praktikos riziką“.

 

„Bankai privalo gelbėti ekonomiką“

Neteisinga yra ir populiari nuostata, kad bankai turi gelbėti verslą. Juk bankininkystė - toks pats verslas, kaip bet koks kitas. Bankų pagrindinė veikla – surinktus iš indėlininkų pinigus skolinti ūkio subjektams. Taigi atsakingas prieš indėlininkus bankas negali rizikuoti ir skolinti krizės ištiktiems verslams. Bankų verslas neturi būti nei išskiriamas, nei diskriminuojamas. Patirtis rodo, kad geriausia šaliai, kai bankai užsiima verslu ir jiems neužkraunamos papildomos makroekonominės ar socialinės funkcijos.

 

„Bankai skolina tik valstybei“

Bankų paskolų ir turto portfelių analizė įrodo, kad bankai skolino atsakingai ir adekvačiai vertindami riziką. Šiuo metu ši rizika yra smarkiai išaugusi visame pasaulyje, Lietuva – ne išimtis. Riziką mažina apgalvota ir subalansuota valstybių politika. Lietuvoje Vyriausybė sprendžia, iš ko jai skolintis, ir būtent Vyriausybė turi esminės įtakos skolinimosi sąlygoms. O kviesdama bankus kredituoti ūkį, tam tikrą riziką garantijų pavidalu galėtų prisiimti ir valstybė.