Greitieji kreditai Lietuvoje – bankų požiūris

Dr. Stasys Kropas

Lietuvos bankų asociacijos prezidentas

Tradicinis bankų požiūris į greitųjų paskolų bendroves (GPB) "tai ne mūsų verslo sritis, mes dirbame skirtinguose verslo segmentuose ir mūsų nedomina, kas vyksta tame sektoriuje", nėra visai teisinga. Pastaruoju metu bankų ir greitųjų kreditų bendrovių veikla tam tikrose srityse vis glaudžiau siejasi, nes GPB plečia savo paslaugas  (pvz., didina paskolos sumą ir terminus), o kai kurios kredito įstaigos spartina ir lengvina kreditų išdavimo procedūras. Kai kurios licencijuotos kredito ar finansų institucijos aktyviai veržiasi į šią verslo sritį. GPB ir kredito įstaigų teikiamų kreditavimo paslaugų skirtumus kartais nėra paprasta atrasti ir suprasti net ir patyrusiam vartotojui.

 

Greitųjų paskolų paslaugas teikiančių bendrovių spektras labai įvairus: nuo tikra bankine veikla užsiimančių ir licencijuotų finansų sektoriaus bendrovių iki "ryklių filosofija" besivadovaujančių pusiau legalių kreditus teikiančių įmonių.

 

Yra viena itin jautri sritis, į kurią netiesiogiai sparčiai skverbiasi GPB. Tai bankininkystės reikšmė ir vieta visuomenėje. Bankų verslas yra paremtas pasitikėjimu. Tai kad GPB pavadinimų šaknyse dažniausiai sutinkami tokie dariniai kaip "bank" ar "kredit" rodo, kad jos aktyviai pretenduoja naudotis tradicinių kredito įstaigų pasitikėjimo kapitalu. Tam tikrais aspektais agresyvi ir gan specifinė veikla neprideda pasitikėjimo ir bankais, todėl negalima būtų teigti jog LBA yra indiferentiška tokiam raidos scenarijui. Tenka pripažinti, kad apie GPB veiklą yra nedaug informacijos. Ką žinome? Kad:

 

-          GPB jau yra daugiau nei komercinių bankų;

-          šių paslaugų apimtys auga labai sparčiai;

-         GPB skolindamos naudoja palyginti paprastas asmens identifikavimo ir rizikos vertinimo procedūras, todėl susidaro prielaidos sukčiavimui, pvz., sukčiams paprasta pasinaudoti prarastais identifikavimo dokumentais;

-          GPB skolindamos remiasi nuostata, jog įsipareigojimo išieškojimas gali būti nukreiptas į būsimas pajamas ar turimą turtą;

-         skolinimo kaštai yra labai dideli (dažnai ekonomiškai nepagrįsti), t.y. bandoma pasinaudoti situacija, kad dėl finansinio išsilavinimo stokos dalis žmonių neįvertina rizikos ir nesigilina į pasekmes, kurios gali kilti dėl nereikšmingo sutarties sąlygų pažeidimo;

-         nėra jokios patikimos statistinės informacijos apie greituosius kreditus;

-         kai kuriose šalyse greitųjų paskolų verslas auga taip smarkiai, jog tai tampa labai rimta socialine problema;

-         krizių ir ekonominių sunkumų laikotarpiu tokių paslaugų paklausa labai padidėja;

-         spaudoje yra pasirodę faktų, kad net kai kurie verslininkai bando naudotis tokiomis paslaugomis, kad įvykdytų savo įsipareigojimus kreditoriams nors tai tolygu kilpos ant kaklo užsinėrimui.

 

Tačiau tai fragmentinė informacija, parodanti, kad greitieji kreditai dar yra balta dėmė verslo žemėlapyje. Visų pirma, nėra žinoma, kokia yra greitųjų kreditų reikšmė šalies ūkiui, kokią naudą ar žalą atneš greitieji kreditai. Antra, neaišku, kaip jie gali paveikti kredito rinkos raidą. Galiausiai, nėra aišku, kokiu mastu tai turėtų būti laisvos rinkos principu teikiama paslauga, kaip akivaizdžios tos rinkos ydos ir kokiais būdais turėtų būti viešojo sektorius koreguojamos. ?

 

Turinys ir reikšmė. GPB veikla - labai panaši, kaip ir kredito įstaigų: jos teikia kreditus klientams. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad GPB tai atlieka savo resursų sąskaita, o ne priimdamos indėlius iš gyventojų. Tai yra jos nekelia rizikos indėlininkų sutaupytiems pinigams bei nedaro poveikio pinigų sistemai.

Kiekvienas juridinis ar fizinis asmuo turi teisę skolinti savo pinigus bet kam ir tai dažnai vadinama komerciniu kreditu. Tačiau, nors tokia veikla yra visiškai teisėta, situacija, sprendžiant iš žiniasklaidoje fragmentiškai pasirodančių atskirų epizodų, atsleidžiančių atsirandančias socialinias problemas, kelia nerimą.

 

Trumpalaikis poveikis kreditavimo rinkai yra neabejotinai teigiamas. GPB padidina visuminę kredito pasiūlą ir teikia ją tam tikro segmento klientams. Visų pirma, tiems, kuriems pinigų reikia labai greitai dėl įvairių netikėtų aplinkybių.  Tokiu būdų klientas gauna siekiamą naudą, sumokami tam tikri mokesčiai valstybei.

 

Kredito naudojimas išplečia  jo paklausą ir pasiūlą. Yra tenkinamas tam tikrų klientų poreikis tokio tipo paslaugoms. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje, dėl gana brangių kreditų, o kartais vergiškų sąlygų tam tikra visuomenės dalis tampa priklausoma nuo greitai prieinamų pinigų. Atsiranda tam tikra priklausomybės rūšis panašiai, kaip azartiniuose žaidimuose. Tai ypač pavojinga, jeigu šis naujasis poreikis  yra lydimas kitų, pvz., polinkiu vartoti alkoholį ar žaisti azartinius žaidimus.  Priklausomumas nuo kredito ir pernelyg didelis įsiskolinimas tampa socialine problema.  Jis paveikia ir kitus šeimos narius sutuoktinius, kurie net ir nežinodami tampa atsakingais už sutuoktinio sprendimus per bendrai valdomą turtą. Ilgalaikėje perspektyvoje visą tai negali neatsiliepti taip vadinamos finansinės atskirties didėjimui visuomenėje. Tokia raida toliau mažina galimybes racionaliai ir ekonomiškai naudingai naudotis kreditavimo paslaugomis ir tokiu būdu didinti asmeninę gerovę.

"Greitosios paskolos kaip vaistai: tinkama dozė pagerina sveikatą, tačiau pernelyg didelis jų vartojimas gali sąlygoti priklausomybę lemiančius pakitimus".

 

Taigi, ilgalaikėje perspektyvoje mažinamas potencialių šios paslaugos gavėjų ratas ir siaurinamos šalies piliečių gerovės didinimo galimybės.

 

 Vienas banko vadovas iš užsienio šalies, kurioje labai išplitęs greitų kreditų vartojimas, privačiame pokalbyje prisipažino, kad prieš suteikiant būsto ar vartojimo kreditą duomenų bazėje jie tikrina ar asmuo nėra buvęs GPB klientu. Tai, jo nuomone, labai daug ką pasako apie asmens finansinį raštingumą ir jo asmenines rizikos įvertinimo ir valdymo galimybes bei sugebėjimus racionaliai valdyti savo namų ūkio finansus ir galimybes grąžinti kreditą.

 

Galvojant kokia turėtų būti viešojo sektoriaus politika, reikėtų aiškiai atsakyti į klausimą: ar teikiant tokias paslaugas turi būti labiau remiamasi rinkos jėgomis ir taip vadinama A.Smitho aprašyta "nematomos rankos" jėga, kuri turėtų išspręsti kylančias problemas, ar reikalingas tam tikras specialus reguliavimas iš viešojo sektoriaus pusės? Nežinome tikrųjų šios rinkos ydų pasekmių ir visuomenės patiriamų kaštų, tačiau turima fragmentinė informacija leidžia daryti prielaidą, kad yra būtinos tam tikros taisyklės ir tvarka minimizuojant su šia veikla susijusios visuomenės kaštus. Atsakymas turi būti labai operatyvus ir konkretus. Tam gerą stimulą suteikia ir vartotojiško kredito direktyva, kurią įgyvendinantis įstatymas planuojamas priimti iki šių metų pabaigos, o įsigalioti turėtų pagal numatytus ES terminus. Ši direktyva turėtų saugoti vartotojų teises.  Svarbiausi klausimai:

 

-          Kokia turėtų būti sistema: "ex post" ar "ex anti"?

-          Kokia institucija turėtų būti atsakinga už stebėseną ir priežiūrą?

-          Koks komitetas Seime turėtų būti pagrindinis?

 

Ministro pirmininko potvarkiu sudarytoje darbo grupėje buvo susitarta dėl "ex post" sistemos, kuri šiuo metu gana sėkmingai taikoma sekant vartotojų teisių apsaugą finansinių paslaugų srityje. Šiuo metu už tai atsakinga VTAT. Vykdydamos veiklą institucijos privalo laikytis tam tikrų taisyklių ir žino, kad gali būti baudžiamos už jų nevykdymą. Tačiau kai kuriose šalyse licencijuojant tokią veiklą taikoma ir "ex anti" praktika, taikant atskaitomybės reikalavimus, inspektuojant panašiai kaip dabartinėje kredito įstaigų priežiūros sistemoje. Tai susiję su nemažais administravimo kaštais, tačiau atsižvelgdamas į šių paslaugų augimo spartą ir situaciją nesu tikras, ar vertėtų Lietuvoje taip lengvai atsisakyti licencijavimo.

 

Sprendimas galėtų priklausyti nuo geresnio visuomenės ir politikos formuotojų žinojimo apie GPB poveikį ekonomikai ir galimas socialines pasekmes.  Daugiau informacijos galėtų padėti politikos formuotojams apsispręsti, kurią sistemą tikslingiau taikyti.

 

Labai svarbus ir sveikintinas žingsnis yra GPB asociacijos/ų susikūrimas. Asociacija, rinkdama ir skleisdama statistiką ir pateikdama kuo daugiau apibendrintos informacijos visuomenei, galėtų prasklaidyti nežinojimo šydą. Skaidrumas ir savireguliacija, priimant tam tikrus bendrus veiklos principus, galėtų mažinti reguliavimo iš viešojo sektoriaus poreikį ir būtinumą naudoti griežtesnę "ex anti" sistemą.

 

Vertinant institucinį aspektą, darbo grupės nuomone, VTAT yra geriausiai pasiruošusi tą funkciją vykdyti visų pirma dėl jos dabartinių tikslų artumo ir veiklos panašumo. Kitos institucijos (LB, ŪM) vykdo kiek skirtingas veiklas.

 

Seimo biudžeto ir finansų komitetui norėčiau padėkoti už dėmesį šiai problemai. Jis greičiausiai turėtų būti pagrindiniu Seime svarstant vartotojiško kredito direktyvos įgyvendinimą. Tačiau šio įstatymo nuostatų įgyvendinimas tiesiogiai nėra susijęs nei su finansų sistemos stabilumu, nei su tiesioginiais viešųjų finansų kaštais. Todėl Socialinių reikalų ir Žmogaus teisių komitetai yra artimi pagal savo veiklos turinį ir neturėtų šios problematikos pamiršti.

 

Apibendrinant galima konstatuoti, kad, nepaisant teigiamų GPB veiksnių ir atliekamo vaidmens, beatodairiškas greitųjų  kreditų piršimas menkina bankininkystės reputaciją, mažina potencialų atsakingai besinaudojančių paslaugomis klientų ratą, mažina kredito teigiamą poveikį visuomenės gerovei ir sukelia rimtas socialines problemas. Per didelis kreditavimo paslaugų piršimas, kaip rodo daugelio pasaulio šalių patirtis, neturėtų būti prioritetinis valstybės uždavinys. Todėl, net nelaukiant vartotojiško kredito direktyvos nuostatų įsigaliojimo ir siekiant sumažinti socialinių problemų plytimą, vertėtų svarstyti kreditavimo paslaugų teikimo apribojimą tam tikrose vietose (prie alkoholiniais gėrimais prekiaujančių ar azartinius žaidimus organizuojančių įstaigų), bei nakties laikotarpiu.